“Augant moksliniam supratimui, mūsų pasaulis tapo dehumanizuotas. Žmogus jaučiasi izoliuotas kosmose, nes jis nebėra įsitraukęs į gamtą ir prarado savo emocinę „pasamonės tapatybę“ su gamtos reiškiniais. Šie reiškiniai pamažu neteko savo simbolinių prasmių. Perkūnas nebėra įsiutusio dievo balsas, o žaibas – jo keršto strėlė. Jokioje upėje nebegyvena dvasia, joks medis nėra žmogaus gyvybės principas, jokia gyvatė – išminties įsikūnijimas, jokia kalnų ola – didžio demono buveinė. Iš akmenų, augalų ir gyvūnų žmogui nebekalba jokie balsai, ir jis pats su jais nebekalba tikėdamas, kad jie gali išgirsti. Jo ryšys su gamta išnyko, o kartu su juo – ir gili emocinė energija, kurią teikė ši simbolinė jungtis.”
“Žmogus ir jo simboliai”, Karlas G. Jungas
Žmogaus ir gamtos ryšys
